Milostný román v dopisech. Dialog dvou lidí, kteří se nikdy nepotkali.
V závěru románu Listář promlouvá k umírajícímu a blouznícímu hrdinovi Voloděnkovi jeho halucinace, skrze niž zcela zřetelně prosvítá obraz autora. Říká mu, aby si nezapomněl sbalit na cestu všechno, co je důležité, a Voloděnka začíná vyjmenovávat některé ze svých vzpomínek. Okamžik uchování paměti prostřednictvím prostého zaznamenávání postřehů, prožitků a zážitků je jak základem románu Listář, tak nosným pilířem celé Šiškinovy tvorby.
Iš pažiūros nesudėtingas siužetas – keturios istorijos audžia romano meninį pasaulį: Šveicarijoje prieglobsčio siekiančių pabėgėlių istorijos, pasakojamos rusų kalbos vertėjui-vertikui; pastarojo meilės istorija Italijoje; laiškai sūnui, kuriuose atsispindi ir mitologiniai, istoriniai pasauliai, cituojami iš vertiko skaitomų knygų; ir Izabelos, dainininkės, kurios biografiją jis norėjęs parašyti, dienoraščiai. Įdomu tai, kad visos šios istorijos, daugiau ar mažiau, turi antrą – autobiografinį – dugną. O autoriui būdingas prozos žodingumas, muzikalumas ir plastika, tirštas psichologizmas, lyginami su Ivano Bunino, Vladimiro Nabokovo stiliais, romane Veneros plaukas vešėte veši, be to, atsklinda Jameso Joyce'o Uliso ribuliai. Tai antrasis Michailo Šiškino romanas lietuvių kalba (pirmas, Laiškų knyga, pasirodė 2012, „Vaga“). 2005 m. Veneros plaukas pelnė paradoksaliausios literatūrinės premijos – „Nacionalinio bestselerio“, o 2006 m. – „Didžiosios knygos“ trečiosios vietos apdovanojimus.
